Lietuva neturi kalnų, tačiau Lietuvoje yra kalnų upė. Tuo įsitikinti savo akimis galėjo 8b klasės mokiniai apsilankę Šavašos pažintiniame take. Zarasų rajone esantis Šavašos takas driekiasi 1,5 km. Įdomiausias jo objektas, be jokios abejonės, yra – beveik visomis kalnų upės savybėmis pasižyminti Šavaša, kuri teka Gražutės regioninio parko teritorijoje. Jį radome šalia Antalieptės miestelio.
Į savo auklėtojos gimtinę 8b klasės mokiniai išsiruošė rudeniškai žavią rugsėjo pabaigos dieną. Čia mokinių laukė ne tik Šavaša, bet ir kita gausi edukacinė programa. Pirmiausia miestelio daugiafunkciame centre vyko integruota istorijos - geografijos - chemijos pamoka, kurios metu buvęs mokyklos direktorius, kraštotyrininkas Vincas Kibirkštis papasakojo apie Antalieptės miestelio istoriją, nusipelniusius šiam kraštui žmones, kraštovaizdį, Šavašos pažintiniame take esančius ypatingus objektus, nepaprastus Šavašos upės akmenis. Apžiūrėję kraštotyros muziejaus eksponatus, mokiniai apsilankė bibliotekoje, kur buvo apdovanoti skaitytojų suneštomis knygomis. Sudomino moksleivius ir muzikos instrumentų kampelis, čia buvo galima trankiai pamušti būgnus ar perbraukti gitaros stygą. Smagiai pamuzikavę, lydimi edukacinės programos vadovės, miestelio bibliotekininkės Olgos Raugienės, vaikai nuskubėjo į kulinarinio paveldo pamokėlę. Buvusioje špitolėje, dabar autentiškai įrengtoje kavinėje - kepyklėlėje lipdė sausainukus, stengdamiesi padaryti kuo gražesnį lieptelį, nes Antalieptė - pasakiškų lieptų kaimas.
Tuo edukcinės veiklos dar nesibaigė, mokiniai buvo pakviesti į neseniai atsidariusį Antalieptės bendruomenės ir Vilniaus universiteto Jaunųjų energetikų klubo iniciatyva įrengtą energetikos muziejų, susipažino su energetikos Zarasų krašte istorija, apžiūrėjo eksponatus, išbandė savo jėgas mindami nepaprastą dviratį, kurio dėka galėjo pamatuoti savo energijos laipsnį. Iš Energetikos muziejaus per Šventąją kabančiu lieptu užrištomis akimis tardami stebuklingus žodžius nuskubėjome į Šavašos pažintinį taką, o čia jau laukė staigmena po staigmenos. Šavašos pažintinis takas yra pirmasis geologinis takas Lietuvoje, o pati upė Šavaša yra laikoma kalnų upe. Nors tikrų kalnų Lietuvoje neturime, tačiau šios upės šlaitai labai aukšti ir vanduo krenta net po 11 metrų kas kilometrą, todėl eidami juo aukščio skirtumą tikrai pajutome. Be to, lipti aukštyn ir žemyn teko ne vieną kartą, taigi, ne tik pasivaikščiojome, bet ir neblogai pasportavome. Žavėjomės nuostabia Šavašos upe ir jos aplinka: bebryne, lūžų mišku, kertine miško buveine. Tarp aukštų upės slėnių XVI a. buvo pasislėpusi ir senovės lietuvių šventykla. Jos liekana – Lūžų akmuo su dubeniu padėjo mums pažinti praeitį. Pažintinio tako Take yra įrengta net septynios gamtinės -geologinės stotelės. Mus pasitikusi deivė Lazdonė aprodė savo valdas, papasakojo apie ypatingus Šavašos augalus, vaistažoles, kitus ypatingos gamtos objektus. Energingoji Lazdonė neleido tinginiauti, vedė vaikams judriuosius žaidimus, tikrino biologijos, geografijos žinias. Tako pabaigoje, vadinamoje Zuikių mokykloje, mūsų laukė vaišėmis nukrautas stalas, garuojanti ežiuolių arbata ir gaspadinė didžiulėje keptuvėje ant laužo kepanti nepaprasto skonio mielinius blynus, kuriuos valgėme su nuostabiausiomis šviežiomis uogienėmis.
Skaniai pasistiprinę grįžome į miestelį. Aplankėme, deja, jau uždarytą mokyklą, apžiūrėjome buvusį basųjų karmelitų vienuolyną, apsilankėme Švento Kryžiaus atradimo bažnyčios viduje, buvome įleisti netgi į bažnyčios požemius, iš kurių, pasakojama, vienuoliai tuneliais nukakdavo net iki Šventosios. Visų legendų apie Antalieptės lieptus, Šventąją, Šavašą, miške vykstančias apeigas ir stebuklus nepakaktų laiko nupasakoti!
Kelionės pabaigoje pavaikščioję auklėtojos mylimais Šventosios paupiais, pasėdėję po alyvine obelim, pasisėmę energijos iš Šavašos ir Šventosios, kupini stebuklingų nepaprastai žavaus gamtos kampelio įspūdžių grįžome namo tikėdamiesi dar sugrįžti pavasarį...
8b klasės auklėtoja Jolita Šulskienė
