Paauglystė – gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiojo amžiaus. Ji trunka nuo fizinio brendimo pradžios iki pasiekiama savarankiško suaugusio žmogaus socialinė padėtis. Gana dažnai paauglystė vadinama pereinamuoju, problematišku audrų ir stresų laikotarpiu. Prasidėjęs intensyvus lytinis brendimas, neuroendokrininės sistemos hormonų ,,audros" skatina vaiko kūną augti, keičia jo formas, suteikia suaugusiems būdingų bruožų, tačiau psichologinė ir socialinė branda atsilieka. Būtent tėvų santykiai su vaikais sudaro prielaidas sėkmingai arba nesėkmingai paauglio socialinei vystymosi brandai. Nesutarimus išgyvena daugelis šeimų, nes paaugliai daug emocionaliau vertina pasaulį. Į suaugusiųjų reikalavimus, pastabas ar priekaištus reaguoja neadekvačiai. Tėvus ir vaikus sieja įvairūs santykiai – nuo šiltų, dėmesingų iki šaltų ir bausmėmis grindžiamų santykių.
Svarbiausias paauglių siekis - išsivaduoti iš tėvų ir apskritai iš suaugusiųjų kontrolės ir globos. Tai gana sudėtingas procesas, kurį galima apibūdinti dviem aspektais: emociniu ir elgesio. Emocinis aspektas rodo, kiek paaugliui yra svarbus emocinis ryšys su tėvais, o elgesio – kiek paauglys vadovaujasi tėvų nustatytomis normomis bei taisyklėmis. Kuo blogesni tėvų ir vaikų santykiai, tuo tėvų įtaka paaugliams silpnesnė, o bendraamžių – atitinkamai stipresnė. Tėvų ir paauglių santykiams būdinga tam tikra asimetrija – tėvai domisi vaiko gyvenimu ir veikla, o paaugliams, priešingai, tėvų veikla ne visada svarbi ir įdomi. Šis dėsningumas paaiškina egocentriškumą – paauglio domėjimąsi tik savo išgyvenimais, nes jam atrodo, kad paties patirti išgyvenimai yra unikalūs ir patys svarbiausi, o suaugusieji to nesupranta. Tyrimai rodo, kad dažniausiai paauglių ir tėvų konfliktai kyla dėl skirtingo požiūrio į tą pačią problemą.
Paaugliams kyla svarbus klausimas: kas aš esu? Tai verčia juos daug eksperimentuoti, ieškoti įvairių draugų ir kartais elgtis ekstremaliai. Paprastai daugelis eksperimentų trunka neilgai. Paauglio socialinės raidos vystymuisi didelės įtakos turi tėvų auklėjimo stilius. Psichologai, tyrinėję tėvų auklėjimo stilius, išskyrė šiuos:
• Autokratinis (arba autoritarinis) – paaugliui neleidžiama reikšti savo nuomonės, priimant sprendimus
• Demokratinis stilius – paauglys gali laisvai dalyvauti diskusijose apie jo paties elgesį, tračiau galutines išvadas formuluoja tėvai
• Lygiateisiškas stilius – priimdami sprendimus tėvai ir paaugliai iš esmės turi panašias teises
• Laisvos valios stilius – priimant sprendimus paauglys užima aktyvesnę poziciją, jis atsižvelgia į tėvų nuomonę, bet ne visada jos paiso
• Nesikišimo stilius – paauglys pats sprendžia, ar laikytis tėvų nustatytų normų, ar jas ignoruoti
• Ignoravimo stilius – tėvai nesidomi paaugliu ir jam nevadovauja
Netinkamiausi auklėjimo stiliai yra autokratinis, nesikišimo, ignoravimo. Geriausi tėvų ir paauglių santykiai susiklosto tada, kai bendraujama demokratiškai, lygiateisiškai, kada tėvai visada paaiškina savo reikalavimų ar prašymų motyvaciją, įsiklauso į paauglio nuomonę, vertina savarankiškumą, tėvų valdžia yra pamatuota ir atsargi, o nustatytos elgesio normos bei taisyklės nekinta, išlieka pastovios.
Prisiminkite, kad tėvų įtaka paaugliams yra stipri ir veiksminga tada, kai yra geri ir šilti tarpusavio santykiai, pagrįsti atvirumu, pasitikėjimu, auklėjimo nuoseklumu, todėl svarbu:
• Domėtis paauglio pasauliu
• Rasti laiko pokalbiams
• Būti pasiekiamiems kai Jūsų reikia vaikui
• Draudimai ne visuomet veikia, todėl svarbu, kad paaiškintumėte, kodėl nepritariate tam tikram elgesiui
• Pripažinkite, kad paauglys gali turėti savo norus ir nuomonę
• Leiskite patirti galimybę kartu rinktis ir priimti sprendimus
Sėkmės ir kantrybės Jums visiems!
Parengė psichologė Daiva Šarkiūnienė
