Terminas ,,Raida" apibūdina procesą, kurio metu vaikas, nuo gyvybės užsimezgimo pradžios, auga ir keičiasi visą gyvenimą. Žmogaus raida skirstoma į tris pagrindines sferas:
Fizinį (augimas ir kūno pakitimai, ūgio, kūno masės, kaulų storio, raumenų, smegenų ir jutimo organų bei motoriniai gebėjimai)
Pažintinį (suvokimas, vaizduotė, atmintis, mąstymas, kalba)
Psichosocialinį (emocijos, tarpusavio ryšiai su kitais žmonėmis)
Asmenybės raida yra vientisas procesas, kuriame šios sferos glaudžiai susiję. Niekada neateina tokia riba, kai jos formavimasis pasibaigia. Asmenybės augimas – vis išsamesnis žinojimas apie save ir pasaulį.
Danų kilmės psichologas E. Eriksonas išskyrė aštuonis asmenybės raidos etapus:
Kūdikystė – nuo gimimo iki 1 metų
Ankstyvoji vaikystė – nuo 2 iki 3 metų
Vidurinioji vaikystė – nuo 4 iki 5 metų
Vėlyvoji vaikystė – nuo 6 iki 11 metų
Paauglystė – nuo 12 iki 18 metų
Ankstyvoji branda
Vidurinioji branda
Senatvė
Kiekviename iš šių etapų sprendžiama svarbiausia tuo metu specifinė psichosocialinė krizė.
Kūdikystėje sprendžiama pasitikėjimo - nepasitikėjimo krizė. Kūdikis visiškai priklausomas nuo suaugusiųjų dėmesio. Jeigu jis patiria meilę, rūpestį, patenkinami jo poreikiai, asmenybei sėkmingai vystytis yra visos sąlygos. Vaikui susiformuoja pasitikėjimo jausmas pasauliu ir žmonėmis. Nesėkmingai susiklosčius kūdikio gyvenimo sąlygoms: jei juo mažai rūpinamasi, nepatiria aplinkinių meilės, dėmesio, jam formuojasi baikštumas, įtarumas, nepasitikėjimas pasauliu ir žmonėmis.
Ankstyvoje vaikystėje sprendžiama gėdos – abejonių krizė. Šiame amžiuje vaikas daug ko išmoksta – ne tik vaikščioti. Jis džiaugiasi savo naujais sugebėjimais ir siekia viską daryti pats. Vaikas tarsi bando sužinoti, ką jis gali savo aplinkoje valdyti, tvarkyti, o ko – ne. Jei suaugusieji leidžia jam daryti tai, ką jis gali, o ko – ne, vaikui išsiugdo jausmas, kad jis valdo savo kūną, poreikius. Taip formuojasi savarankiškumo jausmas. Tačiau jei suaugusieji neleidžia vaikui išbandyti savo jėgų, skubina jį, bara, puola padaryti už jį, formuojasi perdėto drovumo jausmas, abejoja savimi ir pasauliu, pradeda meluoti.
Viduriniojoje vaikystėje yra iniciatyvumo – kaltės jausmo krizė. Vaikas jau turi įvairių įgūdžių, jis sugalvoja žaidimų, įvairių užsiėmimų, iniciatyvumas pasireiškia ir kalbant – daug klausinėja, fantazuoja. Vaiko nesutramdomam smalsumui ir veržlumui suaugusieji turi parodyti ribas, pasakyti ,,Ne", drausti tam tikrus dalykus. Sėkmingai praeina šis etapas, jeigu suaugusieji taiko draudimus ir pasako ,,Ne" tada, kai būtina, tuomet vaikas nepraranda iniciatyvumo, pasitiki savo jėgomis, pradeda formuotis pareigos jausmas. Nesėkmingas etapas yra tada, kai slopinama vaiko iniciatyva, neleidžiama jam veikti, rodo, kad vaiko klausimai erzina, įkyri, vargina, tada vaikas pradeda jaustis kaltas, suvaržytas, drovus.
Vėlyvojoje vaikystėje yra sugebėjimo atlikti – menkavertiškumo krizė. Šiame amžiuje vaikas išmoksta kai kuriuos dalykus padaryti gerai ir užbaigti iki galo. Jis moka žaisti organizuotus žaidimus, laikytis žaidimo taisyklių, suprasti apribojimus. Be to, vaikas pradeda lankyti mokyklą ir jo aplinka nebėra vien tėvai, šeima. Sėkmingai ugdomas sugebėjimo atlikti jausmas yra tada, jei suaugusieji paskatina ir pamoko vaiką ką nors daryti (konstruoti, gaminti maistą ir pan.), leidžia pabaigti pradėtą darbą, pagiria už rezultatus. Tačiau jei suaugusieji nekantriai laukia gerų iš vaiko rezultatų, nepagiria, nepasidžiaugia kad ir mažais pasiekimais, vaikui formuojasi menkavertiškumo jausmas, įsitikinimas, kad yra nevykėlis.
Paauglystės laikotarpiu yra tapatumo – vaidmenų sumaišties krizė. Šiame amžiuje paauglys pradeda domėtis, kas jis esąs, ko siekia gyvenime. Pagrindinė šio laikotarpio problema – intensyvus savęs suvokimas, savo vaizdo susidarymas, gyvenimo pozicijos ieškojimas - tai yra savo tapatumo įtvirtinimas. Skirtingai nuo kitų raidos stadijų, kur tėvai turi tiesioginę įtaką to amžiaus tarpsnio krizei išspręsti, čia tėvų vaidmuo daug labiau netiesioginis. Savarankiškas, iniciatyvus, pasitikintis savimi paauglys lengviau išspęs šio amžiaus problemas nei drovus, nepasitikintis, išgyvenantis menkavertiškumą. Sėkmingai išsprendus krizę, susiformuoja tapatumo jausmas, savo individualybės suvokimas, pasitikėjimas savimi, saugumas. Nesėkmingai formuojantis tapatumo jausmui, atsiranda „vaidmenų sumaištis" - paauglys išgyvena netikrumą, nesugeba suvokti, kas jis toks ir kokiai aplinkai priklauso. Paauglystė užtrunka, sunkiau yra įsisavinami suaugusiųjų vaidmenys. Kai kurie paaugliai gana anksti suranda savo tapatybę, paprasčiausiai perimdami tėvų vertybes ir lūkesčius; kitiems paaugliams tapatybė gali būti negatyvi – priešinga tėvams ir visuomenei, bet atitinkanti tam tikrą bendraamžių grupę; treti - nesuranda savęs ar niekam tvirtai neįsipareigoja ir tapatybės paieškos tęsiasi po paauglystės ir atsinaujina vėliau.
Parengė psichologė
Daiva Šarkiūnienė
