„Jau niekas tavęs taip giliai nemylės...“

Maironis – lietuvių literatūros klasikas, sudėtingo likimo žmogus, kunigas ir poetas, dar vadinamas tautos dainiumi, gyvenęs ne tik sau, bet ir kitiems, norėjęs, kad lietuvių tauta būtų laisva ir laiminga. Tai, ko gero, vienintelis rašytojas, kuris žinomas ne iš išleistų knygų, o, pasak poeto Marcelijaus Martinaičio, „iš atminties, iš klausos“, ką esame girdėję iš savo tėvų, senelių... Ir dabar, tam tikromis valstybei svarbiomis datomis, jo žodis suskamba dar garsiau.

maironis_150 (1)
maironis_150 (10)
maironis_150 (11)
maironis_150 (12)
maironis_150 (13)
maironis_150 (14)
maironis_150 (15)
maironis_150 (2)
maironis_150 (3)
maironis_150 (4)
maironis_150 (5)
maironis_150 (6)
maironis_150 (7)
maironis_150 (8)
maironis_150 (9)
01/15 
start stop bwd fwd

 

2012 m. lapkričio 7 d. į pamoką, skirtą Maironio 150 –osioms gimimo metinėms, 4-8- ųjų klasių mokytojus, bendruomenės narius pakvietė sceninio meno būrelio nariai bei jų vadovė, lietuvių kalbos mokytoja Vijolė Budvytienė kartu su šokio mokytoja Edita Kutkiene ir tautinius šokius šokančiomis merginomis. Sulaukėme svečių, 7- ųjų klasių mokinių ir mokytojų, iš Aukštakalnio, R. Šaltenio, Vyturių progimnazijų, Dauniškio, „Saulės“, A. Šapokos gimnazistų – buvusių mūsų mokinių. Džiugu, kad aktų salė vos sutalpino žiūrovus. Vadinasi, Maironis gyvas mumyse, jo kūryba reikalinga. Susirinkome, kad vėl išgirstume dainiaus žodį, jo poezijoje atrastume tai, ką turime vertinti, branginti.

Scenos gilumoje garbingus istorinius laikus menantys „milžinų kapai“, virš jų mėlynas, vaiskus dangus, o šalia – poeto atrasta, pamėgta, jo sielai artima jūra su virš horizonto klykiančiomis žuvėdromis, pakrantėje - „Kastyčio palikta“ valtis, užmestas tinklas. Avanscenoje -  suoliukas, ant kurio mėgdavo pasėdėti rašytojas, skrybėlė, lazda. Iš ekrano žvelgia Jonas Mačiulis – Maironis.

Suskamba pirmieji „Lietuva brangi“ akordai, visi atsistoję gieda šią giesmę. Pasigirsta Laimono Noreikos skaitomo eilėraščio įrašas: “ Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį/ Iš kapų milžinų/ Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį/ Iš senųjų laikų“. Skambant kanklių muzikai vaidilutės įneša šventąją ugnį, įžiebia aukurą. O viduramžių ginklų žvangesys ant scenos sukviečia mokinius, kurie ves žiūrovus įžymaus poeto lyrikos takais. Merginos tautiniais rūbais atveria mūsų tautos istoriją. Taip prasideda pamoka, skirta didžiam Poetui.

Kokią praeitį Maironis matė savo širdimi, kaip išreiškė pagarbą tautos istorijai, kokiomis spalvomis tapė gimtinę Lietuvą, kokiais žodžiais svarstė apie žmogaus gyvenimo prasmę, tikslo siekimą, žiūrovai išgirdo klausydamiesi poeto eilėraščių „ Milžinų kapai“, „Mano gimtinė“, „Pavasaris“, „Vasaros naktys“, „Užmigo žemė“, „Išnyksiu kaip dūmas“, „Ar aš kaltas“ ir kt. Baladės „Jūratė ir Kastytis“ skaitymą papildė vaidybos elementai. Ekrane keitėsi vaizdai, apdainuoti Maironio lyrikoje, skambėjo birbynės melodija, žiūrovai klausėsi dainų, sukurtų pagal poeto eiles, grožėjosi merginų  tautiniais šokiais.

Istorinė epocha, kai gyveno ir kūrė poetas, nuėjo į praeitį, o mes šią pamoką girdėjome, jautėme kūrėjo žodžių prasmę, posmų skambesį. Manau, kad ir mokiniai, ir žiūrovai, sėdėję aktų salėje, širdimi pajuto Maironio dvasią.

Dėkoju Aukštakalnio progimnazijos mokytojoms Loretai Lekavičienei, Vaidai Vaitiekėnienei, R. Šaltenio – Ritai Panavienei, Sigutei Lučiūnienei, Vyturių – Reginai Zapolskienei, Astai Kaškauskienei, kurios lietingą, žvarbią rudens dieną atlydėjo savo mokinius į renginį. Dėkoju visiems, prisidėjusiems prie prasmingos pamokos.

Mokytoja Vijolė Budvytienė