Lietuva neturi kalnų, tačiau Lietuvoje yra kalnų upė. Tuo įsitikinti savo akimis galėjo 6b klasės mokiniai apsilankę Šavašos pažintiniame take. Zarasų rajone esantis Šavašos takas driekiasi 1,5 km. Įdomiausias jo objektas, be jokios abejonės, yra – beveik visomis kalnų upės savybėmis pasižyminti Šavaša, kuri teka Gražutės regioninio parko teritorijoje. Jį radome šalia Antalieptės miestelio.
Į savo auklėtojos gimtinę 6b klasės mokiniai išsiruošė rudeniškai žavią rugsėjo dieną. Čia mokinių laukė ne tik Šavaša, bet ir kita gausi edukacinė programa. Pirmiausia miestelio daugiafunkciame centre vyko integruota istorijos - geografijos pamoka, kurios metu edukacinės programos vadovė papasakojo Antalieptės miestelio istoriją, pristatė nusipelniusius šiam kraštui žmones, apibūdino kraštovaizdį, Šavašos pažintiniame take esančius ypatingus objektus. Apžiūrėję kraštotyros muziejaus eksponatus, lieptais ir liepteliais, kurių miestelyje gausu, vaikai nuskubėjo į XVIII a. pradžioje Antalieptėje įsikūrusį basųjų karmelitų vienuolyną, lankėsi jo požemiuose ir rūsiuose. Apsilankėme ir Švento Kryžiaus atradimo bažnyčioje ir joje esančioje koplyčioje.
Apžiūrėjome, deja, jau uždarytą mokyklą. Vėliau vyko ir kulinarinio paveldo pamokėlė. Buvusioje špitolėje, dabar autentiškai įrengtoje kavinėje - kepyklėlėje mokiniai lipdė sausainukus, stengdamiesi padaryti kuo gražesnį lieptelį, nes Antalieptė - pasakiškų lieptų kaimas. Tuo edukcinės veiklos dar nesibaigė, mokiniai buvo pakviesti į neseniai atsidariusį Antalieptės bendruomenės ir Vilniaus universiteto Jaunųjų energetikų klubo iniciatyva įrengtą energetikos muziejų, susipažino su energetikos Zarasų krašte istorija, apžiūrėjo eksponatus, išbandė savo jėgas mindami nepaprastą dviratį, kurio dėka galėjo pamatuoti savo energijos laipsnį. Iš Energetikos muziejaus nuskubėjome į Šavašos pažintinį taką, o čia jau laukė staigmena po staigmenos. Šavašos pažintinis takas yra pirmasis geologinis takas Lietuvoje, o pati upė Šavaša yra laikoma kalnų upe. Nors tikrų kalnų Lietuvoje neturime, tačiau šios upės šlaitai labai aukšti ir vanduo krenta net po 11 metrų kas kilometrą, todėl eidami juo aukščio skirtumą tikrai pajutome. Be to, lipti aukštyn ir žemyn teko ne vieną kartą, taigi, ne tik pasivaikščiojome, bet ir neblogai pasportavome. Žavėjomės nuostabia Šavašos upe ir jos aplinka: bebryne, lūžų mišku, kertine miško buveine. Tarp aukštų upės slėnių XVI a. buvo pasislėpusi ir senovės lietuvių šventykla. Jos liekana – Lūžų akmuo su dubeniu padėjo mums pažinti praeitį. Mus pasitikusi deivė Lazdonė aprodė savo valdas, papasakojo apie ypatingus Šavašos augalus, vaistažoles, kitus ypatingos gamtos objektus. Energingoji Lazdonė neleido tinginiauti, vedė vaikams judriuosius žaidimus, tikrino biologijos, geografijos žinias. Pažintiniame take Take yra įrengta net septynios gamtinės -geologinės stotelės ir kiekvienoje jų mūsų laukė stebuklingo miško gyventojai su savo pasakojimais ir užduotimis. Visų legendų apie Antalieptės lieptus, Šventąją, Šavašą, miške vykstančias apeigas ir stebuklus nepakaktų laiko nupasakoti!
Tako pabaigoje, vadinamoje Zuikių mokykloje, pradžiugino vaišėmis nukrautas stalas, arbata ir gaspadinės didžiulėje keptuvėje ant laužo kepančios nepaprasto skonio mielinius blynus, kuriuos valgėme su uogiene ir spirgučių padažu.
Gerai pasistiprinę grįžome į miestelį. Kelionės pabaigoje pavaikščioję auklėtojos mylimais Šventosios paupiais, pasėdėję po alyvine obelim, pasisėmę energijos iš Šavašos ir Šventosios, kupini stebuklingų nepaprastai žavaus gamtos kampelio įspūdžių grįžome namo tikėdamiesi dar sugrįžti ...
6b klasės auklėtoja Jolita Šulskienė
